HAIKU pradžiamokslis

Haiku - tai trumpiausia japonų poezijos forma, trijų eilučių, septyniolikos skiemenų visiškai išbaigtas eilėraštis. Taip haiku apibūdina dauguma literatūros šaltinių. Tačiau joks žinynas neaiškina, kad dabar haiku jau tapo tarptautine poezijos forma, tiesa, kilusia iš Japonijos, bet nesilaikančia minėtų tradicinių skiemenų taisyklės. Tokia griežta poetinė forma, ko gero, atbaidė ne vieną poetą ir išvaikė įkvėpimą beskaičiuojant skiemenis.

Patys japonai vienoje konferencijoje pripažino, kad nuo 1950-ųjų haiku paplito po pasaulį kaip daug laisvesnė poetinės raiškos forma, nesuvaržyta septyniolikos skiemenų skaičiaus, metų laikų ar tam tikrų temų. Posmelio dalijimas į tris eilutes dažniausiai išliko, nes tai svarbu, tai lyg minties pauzės, padedančios patirti trejopą išgyvenimą, būdingą haiku.

Daugelis rašo haiku laikydamiesi japoniško skiemenų išdėstymo: 5 – 7 – 5. Tačiau daugelis šiuolaikinių poetų pirmenybę teikia vaizdui, o ne formai. Jų manymu, griežta forma apsunkintų vaizdą, jį užgožtų papildomi žodžiai. Be abejo, yra poetų, kuriems patinka ieškoti žodžių, tinkančių sugalvotai poetinei dėlionei.

Haiku turi išlikti vizualus. Kuo mažiau žodžių, tuo didesnė pasirinkto žodžio energija. Skaitant svarbu ne tik jų prasmė, bet ir tarpusavio ryšys. Galbūt dėl to haiku dažniausiai skaitomas du kartus. Dėl to dingsta pirminis nuostabos įspūdis, tačiau atsiskleidžia kiti niuansai. Tarptautinį haiku paplitimą ir nulėmė tai, kad vaizdas čia yra konkretus, visiems ir visur suprantamas, kiekvienas jį gali įsivaizduoti, atpažinti. Abstrakcijos haiku nepriimtinos, joms stinga vizualumo, be to, jos išreiškia subjektyvų vertinimą. Haiku mėgėjai turbūt pritartų danų poetei M. Tafdrup, kurios nuomone, eilėraščiui netinka tokie žodžiai kaip „ilgesys“, „netektis“, „skausmas“, „siela“. Net žodžio „Dievas“ vartojimas per daug užgožtų haiku būdingą išgyvenimą.

Tikrasis haiku japonui turi perteikti gamtoje patirtą išgyvenimą, todėl gamtos motyvai čia svarbiausi. Kai haiku atsiranda žmogus, įvairios aktualijos, kai visa tai perteikiama su humoru, japonas tokį rašymą vadintų senryu. Tačiau vakariečiui beveik neįmanoma atskirti gamtos nuo žmogaus. Visuomenė, žmogus, urbanistinis pasaulis – dažniausi vakariečių haiku motyvai.

Anot japonų, haiku erdvė tokia nedidelė, kad poetui su savuoju „aš“ ir savo jausmais ten nebėra vietos. Haiku turi rodyti, o ne ką nors įrodinėti. Ribotoje erdvėje haiku papasakoja tai, ką daugelis aprašytų per keliolika ar keliasdešimt puslapių. Vaizdas čia turi būti toks ryškus ir aiškus, kad skaitytojas pats pajustų išgyvenimą, o ne poetas jam apie tai pasakytų. Metaforos haiku eilėraščiui nereikalingos, jos būtų kaip koks balastas, nukreiptų nuo siūlomo koncentruoto vaizdo.

Dabar Japonijoje haiku daugiausia rašo vyresnio amžiaus moterys (jos turi daugiau laiko ir patirties) ir jaunimas. Mokyklose mokiniai mokomi tiksliai išreikšti savo išgyvenimus vartojant kuo mažiau žodžių. Jaunimui patinka tokia greita, mobili, stimuliuojanti raiškos forma, haiku rašomos sms žinutės.